Dažnai girdime raginimus pozityviai mąstyti. Kaip į tai reaguoja žmonės, kurie pastebi daug blogų dalykų aplink ir nuolat apie juos kalba? Jie atšauna: "Jūs siūlote apsimesti, kad viso to nėra, kad gyvenimas yra gražus. Tačiau tai dirbtina. Rožiniai akiniai tikrovės nepakeis." Ar jie teisūs? Taip.
Pozityvaus mąstymo fiasko? Minutėlę...
Reikalas štai koks. Įvykiai, procesai aplink mus ir mūsų reakcijos į juos patys savaime yra nei geri, nei blogi - šiuos vertinimo atspalvius jiems uždedame mes patys. O kiekvienas vertiname skirtingai - pagal savo gyvenimo patirtį ir asmenines savybes, aplinką ar kontekstą kuriame esame.
Įdomus dalykas - ką vieni žmonės vertina pozityviai, kiti gali įvertinti negatyviai (pavyzdžiui, dėl skirtingai traktuojamų moralės normų, kultūrinių skirtumų ir kt.). Toliau - dar įdomiau.
Kiekvienas įvykis, procesas, veiksmas turi daugybę aspektų, kuriais gali būti vertinamas. Mes pastebime pirmiausia tai, ką atsirenkame pagal savo mąstymo įpročius ir požiūrius. Filtruojame tiesiogine to žodžio prasme. Dar daugiau, šis procesas vyksta automatiškai, nesusimąstant!
Pesimistas atkreips dėmesį į negatyvius (jo vertinimu) dalykus, optimistas atras kitokių aspektų. Pavyzdžiui, vienas kalba apie krizę kaip apie blogį ir dejuoja, kitas gi sako, kad tai yra proga keistis, pradėti kažką naujo... Kuris teisus? Abu?
Ar verta neigti, ignoruoti faktus, kad sunkmečiu sunkiau gyventi, daugėja bedarbių ir panašiai? Kam? Lygiai kaip neigti, kad egzistuoja ir išeitys? O kiek tuščiai dėl to ginčijamasi...
Verta išmokti tarsi iš šalies pastebėti įvairius aspektus. Daryti tai sąmoningai, o ne automatiškai pagal savo įpročius, mąstymo būdą ir nuplaukti pasroviui - juk matome, girdime, jaučiame pirmiausia tai, ką norime matyti, girdėti, jausti.
Pozityviam mąstymui priskiriu sugebėjimą mūsų vertinimu negatyviuose dalykuose atrasti ir teigiamų, naudingų aspektų. Kai įstengiame tuo pasinaudoti, keičiame savo požiūrį ir savo gyvenimą, nes nukreipiame savo mintis ir pastangas.
Pabaigai - alegorinė istorija "Kaip gerai kad..."
Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė-vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas - drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo...
Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai, kad...". Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip gerai, kad ..." ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes ...".
Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip gerai, kad...".
„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį", - netvirtu balseliu sako mergaitė, - „gerai, nes... nes... nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius". „Taip", - pritaria auklė, - „kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį, ir greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti".
„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį ir nešaukiau garsiai, nes mama būtų labai išsigandusi - ji visada pergyvena, kai man kas atsitinka", - mergaitės ašaros jau nudžiūvusios, balselis guvus, ją pagauna azartas, - „Aš tuoj sugalvosiu dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti, kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį... Kaip gerai... kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome eiti teatrą... kaip gerai, kad ... kad adatėlė nenulūžo...".
Mergaitė jau šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi - koks puikus žaidimas!
Kitą dieną mergaitė važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo šalia. Dviratukas užkliuvo už medžio šaknies, ir mergaitė apvirto skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant žemės ji pirmiausiai pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą „Kaip gerai, kad...". Tuomet pamažu atsistojo, nusivalė smėlėtas rankas, ir ramutėliu balsu pasakė: „Kaip gerai, kad nukritau čia, o ne kokioj baloj..." Po to šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai nubrozdintą kelį ir pridūrė: „Ir gerai, kad susimušiau tik vieną koją".
Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas benutiktų - ar reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su namiškiais, ar negaudavo to, ko norėdavo - žaidimas padėdavo visada. Žodžiai „Kaip gerai, kad..." tapo tiesiog įpročiu kiekvienoj sudėtingesnėj situacijoj. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo, ir auklės jai seniai nebereikėjo, ji juos vis prisimindavo.
Po daugelio metų, ilgai ir sunkiai sirgęs, mirė tos mažos mergaitės, kuri jau buvo tapusi suaugusia mergina, tėvas. Į laidotuves atvyko ir auklė. Ji priėjo prie netekties prislėgtos savo auklėtinės, paėmė ją už rankos ir pasakė: „Žinau, tau sunku. Bet net ir dabar mes galime pažaisti mūsų seną žaidimą „Kaip gerai, kad...".
Mergina atsakė jai: „Kaip gerai, kad taip yra - jam nebeskauda, jis nebesikankina - tėtis dabar danguje, jam ramu". Ir jos abi nusišypsojo.
Kaip gerai, kai moki tokį žaidimą...
