Recently in Lyderystė Category

Nes taip ir turėjo būti.

"Jeigu būčiau važiavęs kita gatve, nebūčiau patyręs avarijos."
"Jeigu būčiau laiku atsikėlęs, viskas dabar būtų gerai."
"Jeigu būtume išsirinkę geresnius kandidatus, šiandien geriau gyventume."
Ir taip toliau ir panašiai...
Argi? Ką jūs žinote apie tuos variantus, kurie galėjo išsipildyti, jei kažkas būtų įvykę kitaip? Gal būtų dar blogiau? Panašu, kad mūsų protas fokusuojasi į atrinktus tam tikrus dalykus,  savotiškai "pavydi" geresnių variantų, kurie "nuplaukė". Ir užmiršta ar nepastebi, nesupranta priežasčių, dėl kurių išsipildė būtent tai, kas dabar nepatinka.

Ar būna įvykių, spendimų be priežasties? Juk kažkas apsprendžia, ir tų svarbių momentų gali būti daug. Štai ir šį tekstą skaitote dėl kažkokios priežasties?

Žmogus priima sprendimus pagal tai, kaip tuo metu supranta bei vertina informaciją, ir visada pasirenka geriausią variantą iš tuo metu galimų pasirinkti. Taip, kaip jaučia ir jam atrodo. Taip, kaip jis supranta. Kadangi kiekvieno žmogaus patirtis, žinios, įpročiai, požiūriai, vertybės ir net fizinė būklė skiriasi, gaunasi unikalus pasirinkimų komplektas, kurį suprasti pašaliečiui reikia įdėti pastangų. O, kad šitai atsimintume, vertindami kitų žmonių sprendimus, pasirinkimus ir poelgius! Būtų daug lengviau gyventi.

Žinodami sprendimų priėmimo mechanizmą, galime daryti įtaką. Du principiniai variantai: priversti arba padėti pasirinkti.

Gal paprasčiau ir greičiau aprėkti, prigąsdinti ir tokiu būdu paveikti? Kiek tai efektyvu? Priklauso nuo situacijos ir tikslų. Tačiau...

Yra ir kitas būdas - padėti susikurti daugiau ir geresnių pasirinkimo variantų. Kad būtų galima rinktis! Taip, šiuo atveju reikia didesnių pastangų - visų pirma pasistengti suprasti kitą žmogų - kas jam svarbu, kokie jo poreikiai. Tada padėti surasti ir kitus variantus ar motyvus, kurių dėl įvairių priežasčių tas žmogus nežinojo, nesuvokė, nepagalvojo ir panašiai.

Pridursiu, kad šiuo būdu vyksta derybos, kuriama motyvacija, vadovaujama žmonėms, reklamuojamos ir parduodamos prekės bei paslaugos...

Galime kariauti su pasekmėmis. Tačiau... galime keisti priežastis (pasirinkimo variantus), kad gautume pageidaujamą rezultatą. Tiek sau, tiek kitiems. Jūsų valioje - rinktis!

P.S.: norite išmokti sukurti pasirinkimus? Pradėkite treniruotis "ant savo kailio". Visų pirma nustokite save kaltinti dėl rezultatų. Tuomet daug lengviau analizuoti kokios priežastys, kas buvo svarbu, iš ko rinkotės, kodėl taip galvojot, ko neįvertinot. Po truputį pradės darytis aiškiau. Linkiu sėkmės.

Teisingai matyti galima tik širdimi: svarbiausi dalykai plika akimi nematomi. Antuanas de Sent-Egziuperi

Mes menkai pažįstame save - nežinome, kokios mūsų galimybės. Įprastinėje veikloje išnaudojame vos keletą procentų savo potencialo. Ir ką gi? Susidarome nuomonę, kad tai, ką panaudojame ir yra mūsų galimybių ribos. Analogiškai įspūdžiui apie plūduriuojantį ledkalnį, kurio tik maždaug dešimtoji dalis yra matoma virš vandens?

Pavyzdžiui, gauname informaciją iš aplinkos ir ją apdorojame, tvarkome, priimame sprendimus. Tyrimais nustatyta, kad bendraujant 55% informacijos gauname per vaizdą, 38% perteikia intonacija ir tik 7% - tekstas. Sakote, negali būti?

Tyrimas paaiškina, kodėl suveikia "pirmo įspūdžio efektas" - susitikę žmogų, per trumpą laiką gauname įvairiausios informacijos apie jį, nors jis spėjo pasakyti gal tik keletą žodžių.

Tekstui suvokti prireikia sekundžių. Tai sąmonės sritis. Tuo tarpu vaizdo ir intonacijos suvokimas įvyksta per sekundės dalis. Pasąmonė "nuskenuoja" ir žaibiškai pateikia "išvadą" apie kitą žmogų - koks jo socialinis statusas, nuotaika, ar jis jaudinasi, pasitiki savimi ir taip toliau. Po to jam gali tekti žodžiais labai ilgai įtikinėti, kad yra kitaip. Gal dėl to atsirado posakis "Sutinka pagal drabužį, palydi pagal protą".

Sąmoningai kreipiame dėmesį į teksto turinį, o į visa kita reaguojame automatiškai, t.y. nesusimąstydami. Ir vėl turime ledkalnio analogiją - tekstas sudaro tik menką informacijos srauto dalį, tačiau labiau pastebime būtent jį.

Nors didžiąją informacijos dalį priimame nesąmoningai, tačiau ji apdorojama ir kaupiama, o prireikus - panaudojama. "Širdis veda geriausiu keliu" - galbūt šitaip galima paaiškinti pasitvirtinančias nuojautas, intuiciją, trauką į tam tikrą veiklą ir daug kitų dalykų?

Sąmonė ir pasąmonė. Protas ir širdis. Dvi ledkalnio dalys - matoma ir numanoma. O ką, jei "numanoma" mūsų gyvenime reiškia daugiau, negu "matoma"? Tuomet gal verta dar labiau save vertinti ir gerbti? Pasikliauti savimi?

"Nežinomybė kelia baimę ir nerimą - ar aš teisingai pasirinkau? Visi tik aiškina - tu nebijok, daryk... O jeigu nepavyks? Veltui vargsiu ir dar apsijuoksiu..."

Mūsų protas, jei negali iškart gauti garantijos, pasuoja. Tuo tarpu projektus įvykdome, užkopiame į gyvenimo pasiekimų viršūnes tik kai veikiame, žingsnis po žingsnio judame pirmyn. Darydami klaidas ir iš jų pasimokydami. Tobulėdami, atrasdami. Protas pernelyg dažnai negali numatyti, kas įvyks. O intuicija? Nuojauta? Gal ir Jums ji kartais pašnibžda "Viskas bus gerai"?

Kelionė per gyvenimą primena vaikščiojimą nepažįstamo miesto gatvėmis - už kiekvieno kampo laukia kažkas nauja. Sužinosime ir pažinsime tai tik tada, kai judėsime ir betarpiškai pateksime ten. Įdomus dalykas - ir gyvenime, ir vaikštant miesto gatvėmis - atėjus į naują vietą, atsiveria nauji horizontai, naujos galimybės. Ar išsiruošę į (gyvenimo) kelionę galime iš anksto viską numatyti, ką sutiksime, ką atrasime, ko išmoksime ir kaip tai pakeis mūsų gyvenimą?

Tuo tarpu proto planas yra paprastas - iš taško A patekti į tašką B. Galime tai pavadinti tikslo išsikėlimu. Protui patinka viską numatyti ir, kai jis žino, kaip tai bus padaryta, judame iš taško A į tašką B. Tačiau, jei šiame kelyje yra nežinomųjų, jis pateikia logišką išvadą - "Nepavyks", "Tikriausiai nepavyks" ir panašiai.

Kai protas iškelia tikslus gyvenime, jis linkęs paisyti kitų nuomonės, madų ir ko tik nori. Kitaip tariant, jis tarsi šuo, lakstantis po žoles, brūzgynus ir prisirenkantis erkių - svetimų tikslų. Pavyzdžiui, "Kad gautum gerą darbą, būtina pabaigti aukštąjį mokslą". Arba "Kietas esu tada, kai turiu BMW", "Žvaigždės yra tie, kuriuos rodo per TV" ir taip toliau.

Taigi, protas išsikėlė ...svetimą tikslą. Kas toliau? Širdis norėtų kažko kita, o ne tuščiai zubrinti aukštąją matematiką? Kurti interjerą užuot dirbus pardavimų vadybininku? Vadovauti žmonėms, užuot jiems komandavus? ...?

Kaip teisingai pasirinkti? Klausykite širdies. Leiskite jai vesti Jus ton pusėn, kur Jums patinka. Klajokite, ieškokite. Protas mąsto tiesiškai - artimiausiu keliu iš taško A į tašką B. Tuo tarpu kelias nuo taško A į tašką B būna vingiuotas. O ir keliai gali būti keli...

Jūsų širdis veda ten, kur reikia - ji žino, kas Jums geriausia. Tik atsigręžę atgal suprasite, kad viskas įvyko dėsningai - Jūsų gyvenime atsirado žmonės, kurie turėjo atsirasti, knygos, išmintis, įvykiai ir visa kita.

Galiausiai širdis nuveda į tašką C, kuris yra Jūsų, o ne svetimas tikslas B. Ar proto pajėgoms visa tai numatyti?

Dažnai girdime raginimus pozityviai mąstyti. Kaip į tai reaguoja žmonės, kurie pastebi daug blogų dalykų aplink ir nuolat apie juos kalba? Jie atšauna: "Jūs siūlote apsimesti, kad viso to nėra, kad gyvenimas yra gražus. Tačiau tai dirbtina. Rožiniai akiniai tikrovės nepakeis." Ar jie teisūs? Taip.

Pozityvaus mąstymo fiasko? Minutėlę...

Reikalas štai koks. Įvykiai, procesai aplink mus ir mūsų reakcijos į juos patys savaime yra nei geri, nei blogi - šiuos vertinimo atspalvius jiems uždedame mes patys. O kiekvienas vertiname skirtingai - pagal savo gyvenimo patirtį ir asmenines savybes, aplinką ar kontekstą kuriame esame.

Įdomus dalykas - ką vieni žmonės vertina pozityviai, kiti gali įvertinti negatyviai (pavyzdžiui, dėl skirtingai traktuojamų moralės normų, kultūrinių skirtumų ir kt.). Toliau - dar įdomiau.

Kiekvienas įvykis, procesas, veiksmas turi daugybę aspektų, kuriais gali būti vertinamas. Mes pastebime pirmiausia tai, ką atsirenkame pagal savo mąstymo įpročius ir požiūrius. Filtruojame tiesiogine to žodžio prasme. Dar daugiau, šis procesas vyksta automatiškai, nesusimąstant!

Pesimistas atkreips dėmesį į negatyvius (jo vertinimu) dalykus, optimistas atras kitokių aspektų. Pavyzdžiui, vienas kalba apie krizę kaip apie blogį ir dejuoja, kitas gi sako, kad tai yra proga keistis, pradėti kažką naujo... Kuris teisus? Abu?

Ar verta neigti, ignoruoti faktus, kad sunkmečiu sunkiau gyventi, daugėja bedarbių ir panašiai? Kam? Lygiai kaip neigti, kad egzistuoja ir išeitys? O kiek tuščiai dėl to ginčijamasi...

Verta išmokti tarsi iš šalies pastebėti įvairius aspektus. Daryti tai sąmoningai, o ne automatiškai pagal savo įpročius, mąstymo būdą ir nuplaukti pasroviui - juk matome, girdime, jaučiame pirmiausia tai, ką norime matyti, girdėti, jausti.

Pozityviam mąstymui priskiriu sugebėjimą mūsų vertinimu negatyviuose dalykuose atrasti ir teigiamų, naudingų aspektų. Kai įstengiame tuo pasinaudoti, keičiame savo požiūrį ir savo gyvenimą, nes nukreipiame savo mintis ir pastangas.

Pabaigai - alegorinė istorija "Kaip gerai kad..."

Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė-vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas - drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo...

Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai, kad...". Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip gerai, kad ..." ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes ...".

Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip gerai, kad...".

„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį", - netvirtu balseliu sako mergaitė, - „gerai, nes... nes... nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius". „Taip", - pritaria auklė, - „kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį, ir greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti".

„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį ir nešaukiau garsiai, nes mama būtų labai išsigandusi - ji visada pergyvena, kai man kas atsitinka", - mergaitės ašaros jau nudžiūvusios, balselis guvus, ją pagauna azartas, - „Aš tuoj sugalvosiu dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti, kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį... Kaip gerai... kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome eiti teatrą... kaip gerai, kad ... kad adatėlė nenulūžo...".

Mergaitė jau šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi - koks puikus žaidimas!

Kitą dieną mergaitė važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo šalia. Dviratukas užkliuvo už medžio šaknies, ir mergaitė apvirto skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant žemės ji pirmiausiai pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą „Kaip gerai, kad...". Tuomet pamažu atsistojo, nusivalė smėlėtas rankas, ir ramutėliu balsu pasakė: „Kaip gerai, kad nukritau čia, o ne kokioj baloj..." Po to šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai nubrozdintą kelį ir pridūrė: „Ir gerai, kad susimušiau tik vieną koją".

Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas benutiktų - ar reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su namiškiais, ar negaudavo to, ko norėdavo - žaidimas padėdavo visada. Žodžiai „Kaip gerai, kad..." tapo tiesiog įpročiu kiekvienoj sudėtingesnėj situacijoj. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo, ir auklės jai seniai nebereikėjo, ji juos vis prisimindavo.

Po daugelio metų, ilgai ir sunkiai sirgęs, mirė tos mažos mergaitės, kuri jau buvo tapusi suaugusia mergina, tėvas. Į laidotuves atvyko ir auklė. Ji priėjo prie netekties prislėgtos savo auklėtinės, paėmė ją už rankos ir pasakė: „Žinau, tau sunku. Bet net ir dabar mes galime pažaisti mūsų seną žaidimą „Kaip gerai, kad...".
Mergina atsakė jai: „Kaip gerai, kad taip yra - jam nebeskauda, jis nebesikankina - tėtis dabar danguje, jam ramu". Ir jos abi nusišypsojo.

Kaip gerai, kai moki tokį žaidimą...

Pagal Bodo Schafer knygą "Nugalėtojų principai"

"Paviršutiniškai pažiūrėjus, antys panašios į erelius. Tačiau tai visiškai skirtingi padarai. Jei žinosite, į ką atkreipti dėmesį, tuoj pat atpažinsite antis. Abu paukščiai moka skraidyti. Tačiau erelis skrodžia dangų aukštai, o antis - žemai, prie pat vandens.

Antį atskirsi iš jos krykimo. Ji krykia visą dieną. Ji krykia ryte, vos tik prabudusi. Ji krykia, kai prašo lesalo. Jei kas jai netinka, ji krykia. Jei kitos antys vagia pašarą, ji krykia. Jei negali pasiekti tam tikro rezultato, ji krykia. Krykimas vietoj darbo - blogas įprotis.

Štai, Jūs 15 minučių vėliau nei nustatyta, atėjote pusryčiauti į viešbučio restoraną. Jei sutiksite antį, ji jums atsakys: "Deja, bet jūs jau pavėlavote. Ar nematėte užrašo? Pusryčiai iki dešimtos. Kry, kry, kry..." O erelis paklaus: "Bufetas, deja, jau nukraustytas, gal galiu ką nors skubiai pagaminti virtuvėje? Ko pageidautumėte?"

Ar jau pažįstate erelį? Erelis dirba, o antis tik krykia. Jų krykimas atstoja pasiteisinimus, atsiprašymus, betikslius plepalus, niurzgėjimus ir priekabiavimus. Ateina laikas, ir antis atleidžia iš darbo. Jos pirmosios atleidžiamųjų eilėje, kai ateina krizė. O tada jos piktinasi: "Kokia neteisybė! Manau, kad mano viršininkui nepatiko mano nosis". O ereliai paskiriami į aukštesnes pareigas.

Keletas ančių ir erelių skirtumų:
Antys sako: "Negaliu sau to leisti." Erelis klausia: "Kaip galiu tai padaryti?"
Antys yra pesimistės. Ereliai - optimistai.
Antys atlieka tik būtiniausius darbus, ir tai ne visada. Ereliai atlieka daugiau, nei iš jų buvo tikėtasi.
Antys viską geriau žino ir visada randa priežastį, kad galėtų nedirbti. Ereliai visada pasirengę mokytis ir mokosi.
Antys kiekvienoje galimybėje ieško problemų. Ereliai kiekvienoje problemoje regi galimybę.
Antys įsigilina tik į problemas ir krykia. Ereliai įsigilina į sprendimus ir veikia.
Antys daugybę metų prisimena, kas jas įžeidė. Ereliai atleidžia.
Antys keikia aplinkybes. Ereliai keičia aplinkybes."

Tačiau yra dar vienas panašumas - ir antys, ir ereliai yra laimingi kai nedirba. Ereliai daro tai, kas jiems patinka ir nustoja "dirbti", nes darbas tampa mielu užsiėmimu. O antys? Jos laimingos, kol nereikia eiti į nemėgstamą darbą...

Žymiausi žmonės tapo garsiais ne gavę ypatingą talentą ar galimybę, bet išvystę turimus privalumus. B.Barton

Stebina žmonių kuklumas. Gal net tiktų pasakyti taip - prasta nuomonė apie save ir kuo jie gyvenime galėtų užsiimti. Ir baimė "apsišviesti" prieš kitus, kad iš gyvenimo nori daugiau, nei dabar yra? O ar kažkam įdomūs mūsų norai ir baimės, kad mes esame tokie, o ne kitokie?

Visi užsiėmę savimi, rūpinasi savo bėdomis ir išgyvena savo džiaugsmus. Ir priima mus tokius, kokie esam - linksmus ar piktus, valdingus ar bailius, išmanančius ar kvailus, laiminčius ar žioplus...

Ar žinote, kad turite didžiulį potencialą, kurio tik menką dalį išnaudojate savo gyvenime? Tai lyg labai galingas kompiuteris, su kuriuo dabar atliekami paprasčiausi veiksmai, nes jis turi menkų galimybių programinę įrangą. Retai pasitaiko progų pažinti platesnes savo galimybių ribas, dažniau apie tai perskaitome knygose ar pranešimuose apie ypatingus įvykius ar pasiekimus. Kiekvienas galime daug daugiau, nei apie save galvojame.

Norite gyvenime pasiekti daugiau - reikia leisti išsiskleisti savo talentams lyg gėlių žiedams. Pratęsiant analogiją su kompiuteriu - padirbėti gerinant savo "programinę" įrangą, kad ji tuos talentus panaudotų. Sakote, kad ieškojote savųjų talentų ir neradote? Kuklinatės... Visi turi kokių nors talentų, tik kartais išsikerojusi gyvenimo rutina būna juos patikimai uždengusi.

"Esu vidutinis...", "Nėra galimybių..." - tai gyvenimo rutinos uždangalai. Ar pakelsite juos, priklauso tik nuo Jūsų apsisprendimo tai padaryti. Tad klausimas yra toks: koks ir kuo Jūs trokštate būti?

Visa kita - laiko ir nuoseklaus darbo dalykas.

Arvydas Urbonavičius