Teisingai matyti galima tik širdimi: svarbiausi dalykai plika akimi nematomi. Antuanas de Sent-Egziuperi
Mes menkai pažįstame save - nežinome, kokios mūsų galimybės. Įprastinėje veikloje išnaudojame vos keletą procentų savo potencialo. Ir ką gi? Susidarome nuomonę, kad tai, ką panaudojame ir yra mūsų galimybių ribos. Analogiškai įspūdžiui apie plūduriuojantį ledkalnį, kurio tik maždaug dešimtoji dalis yra matoma virš vandens?
Pavyzdžiui, gauname informaciją iš aplinkos ir ją apdorojame, tvarkome, priimame sprendimus. Tyrimais nustatyta, kad bendraujant 55% informacijos gauname per vaizdą, 38% perteikia intonacija ir tik 7% - tekstas. Sakote, negali būti?
Tyrimas paaiškina, kodėl suveikia "pirmo įspūdžio efektas" - susitikę žmogų, per trumpą laiką gauname įvairiausios informacijos apie jį, nors jis spėjo pasakyti gal tik keletą žodžių.
Tekstui suvokti prireikia sekundžių. Tai sąmonės sritis. Tuo tarpu vaizdo ir intonacijos suvokimas įvyksta per sekundės dalis. Pasąmonė "nuskenuoja" ir žaibiškai pateikia "išvadą" apie kitą žmogų - koks jo socialinis statusas, nuotaika, ar jis jaudinasi, pasitiki savimi ir taip toliau. Po to jam gali tekti žodžiais labai ilgai įtikinėti, kad yra kitaip. Gal dėl to atsirado posakis "Sutinka pagal drabužį, palydi pagal protą".
Sąmoningai kreipiame dėmesį į teksto turinį, o į visa kita reaguojame automatiškai, t.y. nesusimąstydami. Ir vėl turime ledkalnio analogiją - tekstas sudaro tik menką informacijos srauto dalį, tačiau labiau pastebime būtent jį.
Nors didžiąją informacijos dalį priimame nesąmoningai, tačiau ji apdorojama ir kaupiama, o prireikus - panaudojama. "Širdis veda geriausiu keliu" - galbūt šitaip galima paaiškinti pasitvirtinančias nuojautas, intuiciją, trauką į tam tikrą veiklą ir daug kitų dalykų?
Sąmonė ir pasąmonė. Protas ir širdis. Dvi ledkalnio dalys - matoma ir numanoma. O ką, jei "numanoma" mūsų gyvenime reiškia daugiau, negu "matoma"? Tuomet gal verta dar labiau save vertinti ir gerbti? Pasikliauti savimi?
